Jau gerokai po vienuolikos, lauke – tamsu, o tiesiai prieš langą stovinčio dvylikaaukščio languose jau bedega vos keletas šviesų. Jauti, kaip akims judant žvilgsnis protarpiais sustingsta tarpe tarp jų ir pilkos kambario sienos – suvoki, jog diena nepraėjo veltui bei padarei pakankamai, kad galėtum palindęs po šilta kaldra laukti rytojaus. Išsivalai dantis, išsiprausi veidą, paskutinį […]
Žiūrėdamas filmus visad mieliau apsieinu be didesnių dramų bei graudinimosi filmo pabaigoje – išsinešti tokią ar panašią emociją po filmo peržiūros elementariai nemėgstu. Man patinka gilūs filmai, bet labiau iš intelektinės nei emocinės pusės. Nuostabiai jaučiuosi po filmo peržiūros likdamas su išprievartautomis smegenimis, bet ne širdimi, dėl ko mano mėgstamiausių filmų sąraše ir rastumėte tokius […]
Mintys neretai juda labai keistom trajektorijom. Ypač tada, kai prarandi instinktą jas kontroliuoti bei vaikyti tik tais šablonais, kuriais mintis vaikyti yra įprasta. Tada, tomis retomis akimirkomis, pasijunti tarytum pravėręs nedidelę lobių skrynelę. Apie ką aš kalbu? Sakykim, apie išgėrinėjimus. Apie nusitašymą iki stadijos, pakankamai artimos nulūžimui. Tuomet protas veikia labai unikaliai. Tuomet atsifiltruoja visas […]
Šitas post’as nebus labai ilgas. Pastaruoju metu nesijaučiu turįs ką pasakyti. Gal mano mintys neįdomios net man pačiam, o gal aš pavargęs nuo pastovaus darbo. Vieną mintį keičia kita, dvejonė veja dvejonę ir tu tiesiog sėdi ant žemės, atrėmęs nugarą į šaltą sieną ir klausai į pleilistą velnias žino kaip įkritusio metalo neturėdamas valios pastangų […]
Man velniškai sunku save motyvuoti ilgiau nei kelioms dienoms. Mano mintys dedant pastangas į konkretų tikslą ilgainiui susidraiko ir visas mane supantis pasaulis rodosi palikęs chaosu. Ir tuomet aš tiesiog guliu, pusvalandį, valandą, pusdienį, nedarydamas absoliučiai nieko bei dar labiau toldamas nuo dalykų, kuriuos taip noriu pasiekti. Galva elementariai perkaista ir atrodo, jog kitos išeities […]
Kinas man visad buvo labai svarbus, tačiau nuo to, jog kažkada mąsčiau su tuo sieti savo profesinę ateitį, likau prie to, jog dėl elementaraus laiko stygiaus filmams skiriu vis mažiau laiko, ypatingai nuėjimui į kiną. Bet kartkartėmis apsilankyti kino teatre tenka, šiais metais mačiau „Ready or Not“, makabrišką komediją, ne mano skonio, bet vertinant objektyviai […]
Įlipęs į viešąjį transportą kartais pasijauti tarytum patekęs į visiškai kitą pasaulį. Žmonės vien jau iš bendros pažiūros kiek kitokie: mažiau puošnūs, paprastesni. O ir sutinki tokių unikumų, kurių įprastai dieną gatvėje ko gero nesutiktum. Ar tai blogai? Priklauso nuo situacijos. Važiuojant troleibusu mane ne per seniausiai užsipuolė vyras, įlipęs į autobusą su savo augintiniu. […]
„Kaulus pradeda laužyt.“ „A rimtai?“ „Jeigu negeriu du mėnesius, žinok, pradeda laužyt taip.“ Kramtydamas eilinį miltuotą kūčiuką paėjau keletą žingsnių atgal bei pro atidarytas miegamojo duris pažvelgiau į jame buvusio televizoriaus ekraną. Matau, kaip aukšta blondinė eina prie lovoje gulinčios tamsiaplaukės nešina lėkšte riebaluotų vištienos šlaunelių. „Kad niekas nebepultų. Kad valgytumėm ir kūdėtumėm“- motyvuojančiu tonu […]
Paskutinis šių metų rytas ir kažkas viduje jau bent keletą savaičių vis šnibžda, jog nuo Sausio pirmosios viskas pasikeis. Žinoma, tai iliuzija, kuri subliukš jau patį pirmą Naujųjų Metų rytą atsikėlus ir supratus, jog niekas iš tikrųjų taip ir nepasikeitė. Tačiau po naktinių fejerverkais padabintų šėlionių atsikėlus su lengvai skaudančia galva tikrai nebus blogiau pradėjus […]
Prieš trejetą metų šiame tinklaraštyje paskelbiau pirmąjį savo įrašą, apie Kalėdas. Pamenu, kaip apgailėtinai tuomet jaučiausi po jų. Kiek pykčio bei nusivylimo laikiau savyje. Jaučiausi išskirtinai… įskaudintas? Nes jaučiausi apgautas. Apgautas ta piešiama iliuzija, jog Kalėdos neša džiugesį, laimę ir šilumą, visam tam išsisklaidžius tą pačią akimirką kai atsibudau ryte po Kalėdų. Bet tam kartojantis […]
