Man velniškai sunku save motyvuoti ilgiau nei kelioms dienoms. Mano mintys dedant pastangas į konkretų tikslą ilgainiui susidraiko ir visas mane supantis pasaulis rodosi palikęs chaosu. Ir tuomet aš tiesiog guliu, pusvalandį, valandą, pusdienį, nedarydamas absoliučiai nieko bei dar labiau toldamas nuo dalykų, kuriuos taip noriu pasiekti. Galva elementariai perkaista ir atrodo, jog kitos išeities nėra.

Ilgai maniau, jog pagrindinė to priežastis yra tai, jog aš neturiu aiškios krypties. Pamenu kaip pavydėjau savo klasiokams, kurie dar mokyklos suole žinojo kuo bus užaugę. Kai žinai savo kelią ir ankstyvame amžiuje išsirenki dalyką, kuriam jauti ypatingą aistrą, gali aiškiai nukreipti visas savo jėgas, o tuomet rezultatų belieka laukti.

Bet ką daryti, jei aistrą jauti daugybei dalykų?

Vieną vakarą, buvo, rodos, spalio vidurys, užsisėdėjau prie kompiuterio. Jau buvo gerokai po dvylikos, o aš vis dar žiūrėjau į tuščią „word‘o“ lapą. „Ką išbraukti iš savo gyvenimo?“, mąsčiau, kadangi nusprendžiau, jog savo gyvenime pasilikęs vieną ar du dalykus viską išspręsiu.

Bet neišbraukiau nieko. Suvokiau, jog problema yra ne tame, kiek dalykų darau, o tame, kaip juos darau. Turėdamas laisvą dieną turiu kiek, 16 valandų laiko? Bet mažų mažiausiai pusę jo kažkur pametu dienos eigoje. Nes pametu nuoširdų norą tobulėti, nes tobulėjimas ilgainiui iš lengvo bei malonaus proceso tampa savotiška kančia kuriai reikia prisiversti.

Ši problema – motyvacijos praradimas tikslo siekimą įpusėjus, yra gan dažnai aprašoma jei kalbėsime apie knygų rašymą („stucking in the middle“). Pradėjus rašyti knygą tave veda tas atradimo jausmas: naujas pasaulis, nauji veikėjai. Velniškai įdomu. Būna ne mažiau įdomu ir nuostabu pasiekus pabaigą: užbaigus sunkų darbą bei rašant ko gero pačius įdomiausius knygos sakinius. Bet vidurys? Didžiajame dalimi tai tik užtempimas nuo vieno veiksmo iki kito. Ir per jį persiristi velniškai sudėtinga.

Ir ši problema gyvuoja praktiškai bet kokioje gyvenimo srityje kurią paimsime, ne vien tik knygų rašyme.

Ne, jos įveikimo formulės aš neradau. Bet yra keletas dalykų, kurie man padeda su ja kovoti.

Tikslo susiskaidymas dalimis

Siekiant tikslo aš visad „cravinu“ kažkokio rezultato, kažkokio „checkpoint‘o“ pasiekimo. Tad tuos „checkpointus“ galiausiai pradėjau kurtis pats sau.

Ilgą laiką sau nusistatydavau ilgalaikius tikslus. Kažkuriuo metu užsibrėžiu per metus perskaityti n knygų ir sukurti n „trackų“, o tuomet jau belieka laukti, kol gliaudysi rezultatus tik po gerų dvylikos mėnesių. Bet taip motyvaciją prarasti labai lengva, todėl taktiką kiek pakeičiau. Pradėjau sau nusistatinėti mažesnius tikslus trumpesniems laikotarpiams. Ne 24 knygos kiekvienais metais, o 20 perskaitytų puslapių kasdien. Ne bent vienas sukurtas „track‘as“ per mėnesį, o bent valanda skirta prodiusavimui per dieną. Ne abstraktus „2020-aisiais rašysiu blogą“, o konkretus „parašysiu po įrašą kas 2-3 dienas“. Ir man tai veikia, nes galiu vis pasidžiaugti pasiekęs savo tarpinį tikslą praktiškai kasdien. Ir tai leidžia vis papildyti nesustabdomai praradinėjamas motyvacijos atsargas.

Leiskite sau improvizuoti

Taip, aiški plano struktūrizacija yra labai svarbi norint galiausiai pasiekti gerų rezultatų, tačiau nereikėtų spausti savęs į rėmus – improvizacija kartais padeda, ir netgi labai. Nes kartais netgi ir trumpi bei efektyviai pasiekami tikslai ilgame laikotarpyje gali nusibosti ir jei dėl to kažko nesiimsite, ko gero tą dalyką greičiausiai mesite.

Ką turiu omenyje kalbėdamas apie „improvizaciją“? Kažkuo paįvairinkite tikslo siekimą, matydami, jog pamažu praradinėjate norą bei valią jo siekimui. Jei nusibodo skaityti, išbandykite audio knygų klausymą. Jei įgriso svorio metimas kartojant tuos pačius pratimus – išbandykite kitas sporto programas. Jei nusibodo prėska sveika mityba – visad galima rasti skanių alternatyvų, tik nereikia tingėti gaminti. Galiausiai, visad galite pakeisti ne patį procesą, o aplinką, kas man asmeniškai padėjo ko gero labiausiai, kadangi sėdėjimas toje pačioje aplinkoje diena po dienos man neretai tampa  didesne rutina nei pats darbas kurį darau bei tikslas kurio siekiu.

Kitų žmonių įtraukimas

Šis punktas ko gero individualiausias bei jo efektas skirsis kiekvienam, bet man asmeniškai kitų žmonių įtraukimas į savo tikslų siekimą išties padeda. Jei ne kitų žmonių kompanija ir pagalba, sportuoti ko gero pradėjęs taip ir nebūčiau, o užsiimant vienokia ar kitokia kūrybine veikla – kitų žmonių atsiliepimai ir kritika neretai leidžia išsikapstyti iš duobės ir pamatyti kryptį ties kuria tai akimirkai ir reikia susikoncentruoti. Tiesiog, nebijokit dalintis tuo ko siekiat ir su kitais, o gautas atgalinis ryšys ilgainiui atsipirks su kaupu.

Išvada?

Aš nesu išskirtinai sėkmingas, o daugelis mano tikslų vis dar nėra pasiekti. Bet man pergale yra vien jau tai, kad ilgainiui sugebu link jų artėti vis aiškesne bei tiesesne trajektorija. Motyvacija yra velniškai sunkiai sukontroliuojamas dalykas. Bet man šitie keli aspektai padėjo ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, tad galbūt jie padės ir jums.