Mintys neretai juda labai keistom trajektorijom. Ypač tada, kai prarandi instinktą jas kontroliuoti bei vaikyti tik tais šablonais, kuriais mintis vaikyti yra įprasta. Tada, tomis retomis akimirkomis, pasijunti tarytum pravėręs nedidelę lobių skrynelę.
Apie ką aš kalbu? Sakykim, apie išgėrinėjimus. Apie nusitašymą iki stadijos, pakankamai artimos nulūžimui. Tuomet protas veikia labai unikaliai. Tuomet atsifiltruoja visas tas įprastas kasdieninis mėšlas, plūduriuojantis minčių paviršiuje. Nors vėlgi, neretai atsifiltruoja absoliučiai viskas, tad išgėrinėjimas lindimui gilyn į savo sąmonę ko gero nėra geriausias metodas.
Miegas yra kas kito. Ne tiek miegas, kiek negebėjimas kietai užmigti. Ta stadija, kai kasnakt vis prasibudinėji tris, keturis, penkis kartus. Persiverti ant kito šono. Ir iki tos akimirkos, kol užmiegi, mąstai. Mėtai mintis iš vienos vietos į kitą. Pradžioje stengiesi ties kažkuo susikoncentruoti, nors vėlgi, gal taip darau tik aš. Nes jei mintys bėgioja, jos nubėga prie problemų, ir užmigti aš nebegaliu. Ne, aš susikoncentruoju ties kažkuo konkrečiu. Konkrečiu maisto produktu, konkrečiu išgyvenimu, klausyta daina, bet kuo. Ir tuomet atsitinka patys gražiausi dalykai. Pusiau miegant, minčių gija tęsiasi. O ryte atsikėlęs raškai vaisius.
Prieš porą naktų atsibudau gal trečią ar ketvirtą ryto. Miegojau pas draugus, ant sofos, velniškai nepatogu, nugarą diegė tarytum badant adatom. Negana to, pajaučiau lengvą skausmą pilve, valgis. Velniškai norėjau maisto, bet nusisukau į sofos atlošą ir tęsiau miegą, kaip ir mintis. Ir visą naktį sapnavau, kaip valgiau alyvuoges. Ir kaip dažiau jas į kažkokį skystį. Alyvuogės buvo drėgnesnės, skanesnės.
Gal ir nesąmonė. Bet sausos alyvuogės mane nuoširdžiai užknisa.
Šiąnakt sapnas buvo ilgesnis ir įvairesnis, nors esminis jo akcentas tėra vienas. Idėja apie tai, jog jei turime laiko zonas, kodėl neturime klimato zonų?
Principas paprastas, kuo labiau į pietus – tuo daugiau atimam mėnesių. Kol atsirandam Australijoje, kur mėnesių zona būtų maksimali, „-6“. Ir būtų absoliučiai logiška, nes Australijoje karščiausi mėnesiai yra Gruodis, Sausis ir Vasaris. Ir nuvažiavus ten nereikėtų stebėtis, kodėl gruodį ten taip šilta. Nes ten būtų Liepa. Visame pasaulyje vasara būtų liepą. Tik tiek, kad liepa visur būtų skirtingu metu.
Ir net jei sekundę atrodo, jog tokios idėjos genialios, kitą sekundę save slopini.
„Kvailystė.“
Nes mąstyti nešabloniškai yra neįprasta. Jau nekalbant apie tai jei kažkas sužinotų apie ką mąstai laisvalaikiu.
Bet visgi, toks nešabloniškumas kartais suveikia. Ir jei žmonės nemąstytų išeidami iš rėmų, visuomenė tiesiog stovėtų vietoje. Koks sveiko proto žmogus būtų sumąstęs pažinčių svetainę https://www.ashleymadison.com/, skirtą žmonėms turintiems antras puses.
„Gyvenimas trumpas, užmegzk romaną“, rašoma pagrindiniame svetainės puslapyje. Gal ir beprotybė, bet ji veikia.
Rodės, kvailą idėją užgaudė ir vyrukas vardu Garis. Vakarieniaudamas su draugais jis visą vakarą klausėsi kaip jie skundžiasi savo gyvūnais.
„Vietoje augintinio geriau jau turėčiau akmenį“– juokavo vienas draugų. Ir Garis į tai pažiūrėjo rimtai – jis sukūrė žaislą, „Pet Rock“, gyvūną-akmenėlį. Ir nors idėja greitai žlugo, per pusmetį Garis spėjo uždirbti daugiau nei 15 milijonų JAV dolerių.
Ir tokių pavyzdžių daugybė. Tie, kurie mąsto netradiciškai, tą akimirką, kai priima save bei stoja piestu už savo „kvailas“ idėjas, neretai tampa sėkmingais.
Ir tada susimąstai. Gal visgi tu ne bukaprotis, o genijus. Arba tiesiog nevykėlis, skaitantis retas sėkmingų nestandartiškai mąstančių žmonių istorijas ir ieškantis tame įkvėpimo. Bet realybė ko gero nėra svarbi – svarbiausia tikėt tuo, jog esi genijus ir tuo, jog tavo idėja nuostabi. Ir gal tada, penktą kartą nusileidus Melburne, nebereikės klausytis artimųjų nuostabos dėl to kaip žiemos metu ten karšta.
Nes ten bus Liepa.
Liepa, mėnesis. Ne liepa, medis. Nors vėlgi, jei nusileidus Melburne ten būtų žalialapė liepa, ko gero niekas nesiskųstų, nes pavėsis tikrai padėtų gelbėtis nuo australiško karščio.