„Kaulus pradeda laužyt.“

„A rimtai?“

„Jeigu negeriu du mėnesius, žinok, pradeda laužyt taip.“

Kramtydamas eilinį miltuotą kūčiuką paėjau keletą žingsnių atgal bei pro atidarytas miegamojo duris pažvelgiau į jame buvusio televizoriaus ekraną. Matau, kaip aukšta blondinė eina prie lovoje gulinčios tamsiaplaukės nešina lėkšte riebaluotų vištienos šlaunelių.

„Kad niekas nebepultų. Kad valgytumėm ir kūdėtumėm“- motyvuojančiu tonu kalba geltonplaukė, jos draugei kandant kulšelę. Kulšelės sultys nepastebimai nutykšta ant prie pat jos veido prikištos filmavimo kameros.

Padėjau saujose teliūskuotus kūčiukus atgal, nusivaliau miltuotus delnus ir priguliau ant lovos, buvusios tiesiai prieš televizorių. Namai šurmuliavo vis dar įnikę į dar tuomet tik įpusėjusias šventes, tačiau kažkodėl trumpai akimirkai man tai nustojo rūpėti.

Sėdžiu, matau kažkokius epizodus apie atsitiktines moteris. Ir bandau lėtai įsukti smegenis bandydamas suprasti apie ką ta laida.

Moterys susėda prie stalo, žaisdamos kortomis. Visos maždaug trisdešimties, paprastos, tiek iš išvaizdos, tiek ir iš manierų bei bendravimo.

„Virginija, tu įsijunk į žaidimą prašau. Trauk kortelę dabar. Kaip čia sėdi, nieko nedarai.“

„Aš nemoku skaityti“- nedrąsiai atsako Virginija.

Linksma, lengva patyčių kultūra. Bet man pasidarė vis sudėtingiau suprasti ką matau. Iš vienos pusės viskas pateikta taip, tarytum tų moterų reikėtų gailėti, bet rodomi absurdiškiausi jų poelgiai ir dialogai. Prasidėjus reklamai pasiskaičiau apie tai ką žiūriu. Cituojant, „Laidos dalyvės – Lietuvos moterys, ieškojusios laimės, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių padariusios gyvenime klaidų (…). Bet jos nebenori daugiau taip gyventi ir pasiryžo keistis“.

Trumpai tariant, modifikuota TV Pagalba.

Pirmoji matyta moteris – alkoholikė. Antroji – nemokanti skaityti, bet projektas pasirinko padėti jai ne skaitymo pamokomis, o svajonės įsiverti auskarą į bambą išpildymu. Į ekraną išėjo trečioji moteris, daili blondinė.

„Ji sulaukė skaudžiausio smūgio – išdavystės. Kodėl? Už ką? Net ir aiškiaregystės dovana nepadėjo jai atsakyti į šiuos klausimus.“

Buvo galima nuspėti – trečioji yra aiškiaregė. Rodoma kaip laidos dalyvės bandė iškviesti dvasias, vėliau interviu moteris pasakoja apie tai kaip dėl to jaunystėje buvo išjuokiama.

„Geriausi mano draugai visą laiką buvo tik mirusieji.“

Ir pradeda matytis tam tikra tendencija. Tendencija to, pagal kokius kriterijus į laidą buvo surinktos jos dalyvės. Nes daugiau ar mažiau, visa tai yra puiki medžiaga lengvabūdiškoms patyčioms. O tyčiotis mes mėgstam, todėl tai ko gero yra tiesiausias ir pigiausias kelias į mažų mažiausiai patenkinamus reitingus.

Susiintrigavau. Pasiėmiau kompiuterį bei susiradęs įsijungiau atsitiktinę ankstesnio sezono laidos seriją. Jos esminis akcentas – iššūkis, atskleisiantis visas moterų baimes, kuris pasirodė esąs apsilankymu pabėgimo kambaryje. Klyksmai, tamsa, prožektorių šviesos, bauginanti foninė muzika – pigiai, bet bandoma išspausti kažkokią emociją iš visiškai eilinio įvykio.

Trečioje serijoje atsirado ko gero garsiausias šalies meteorologas Naglis. Pasirodo jis yra ir astrologas – į kambarį įėjusią nelaimingą merginą jis ramino tuo, jog ją matomai globoja Saturnas bei faktu, jog žvaigždės smurtaujančio vyro merginai nepranašauja.

Užverčiau kompiuterį, atsistojęs pasirąžiau bei nuėjęs prie stalo palengva savo vidumi grįžau į realią mane supusią aplinką. Pastarąjį pusvalandį taip nutolę foniniai balsai pamažu grįžo atgalios, tačiau vis dar nekreipiau į aplink vaikščiojusius savo šeimos narius dėmesio, likdamas paniręs į savo mintis. Pasiėmiau iš dubens kūčiuką. Šis buvo kitoks nei daugelis: mažas, kietas pakankamai, jog būtų sunkiai perkandamas. Iš esmės jis buvo identiškas mano tik ką matytai laidai. Butaforija. Be jokio turinio. Mesk į sieną, ir atsimuš, su sąlyga, jog prieš tai sienoje skylės neišmuš.

„Nepatinka – nežiūrėk?“

Spėčiau, jog tą man pasakytų ir tos laidos fanai. Bet ko gero nepasakys, nes tokio ilgio teksto skaitymo jie neištvertų. Lietuviška televizija yra pramoga, faktas, bet nenuostabu, kad po tokių kas vakarą vykstančių masinio atšvietimo seansų mes negyvename pačioje šviesiausioje visuomenėje. Nors vėlgi, galbūt ji kaip tik šviesi – tamsus tik aš. O galbūt televizijos įtaka visuomenės šviesumui yra nulinė – televizija yra ne priežastis, o pasekmė. Ir šitų klausimų būtų galima prirašyti dešimtis, šimtus. Taip veikia mūsų smegenys. Analizuoja, kiekvieną akimirką. Ir tada supranti kodėl tokios laidos traukia. Laimingiausi, visgi, kvailiai.