Kinas man visad buvo labai svarbus, tačiau nuo to, jog kažkada mąsčiau su tuo sieti savo profesinę ateitį, likau prie to, jog dėl elementaraus laiko stygiaus filmams skiriu vis mažiau laiko, ypatingai nuėjimui į kiną. Bet kartkartėmis apsilankyti kino teatre tenka, šiais metais mačiau „Ready or Not“, makabrišką komediją, ne mano skonio, bet vertinant objektyviai – gan stiprią, gražiai sudėliotą ir elementariai „entertaining“. Mačiau „Alitą“ – Džeimso Kamerono kuruotą mangos adaptaciją, kurios kritikai iš žiūrovų sulaukė gerokai daugiau kritikos nei pats filmas – gera, savotiška fantastika, pažiūrėkit.
Bet jei atvirai, į kiną per 2019-uosius tikslingai, su dideliu noru pamatyti filmą ėjau tik du kartus. Antrasis iš jų, prieš gerą savaitę, buvo dedikuotas paskutinei „Žvaigždžių Karų“ daliai – kad ir kokį unitazo valymo skystį „Disnėjus“ bekurtų, nostalgija vis tiek laimi. Ne, bet tikrai, tas filmas buvo absoliučiai tragiškas, kaip ir daugmaž viskas ką pastaruoju metu „Disney“ daro iš „Žvaigždžių Karų“, išskyrus „Mandalorian“ ir prieš porą metų išėjusį „Rogue One“, kurį žiūrėjau ir žiūrėsiu dar ne kartą. Ir tai sakau visiškai atmesdamas faktą, jog tai „Žvaigždžių Karų“ visata, kadangi šitas filmas labai tvirtai stovi ir be to. Vėlgi, yra kliurkų, dalis veikėjų man pasirodė prėski, o ir tam tikri siužeto posūkiai nepasirodė kažko priduodantys filmui. Bet įdomi istorija, aukščiausio lygio filmo apipavidalinimas ir puiki pabaiga viską atperka – gaudykit, jei mėgstant fantastiką.
Bet grįžtant prie devintosios „Žvaigždžių Karų“ dalies – nuėjau, pamačiau, nesigailiu, žinojau, kad negausiu nieko solidaus. Skirtingai nei jei kalbėtume apie pirmąjį mano apsilankymą kine 2019-aisiais, kai ėjau į filmą, kurio laukiau labai ilgai.
Kas matėt „Get Out“, puikiai žinot J. Peelą (originaliai Jordan Peele. Bet galim vadinti ir J. Pyliu, ir J. Peliu, vis dar neišsirenku). Režisierius su unikaliu stiliumi – absurdo siaubas? Galbūt. Pažiūrėkit „Get Out“, nes jei nematėt, jums nuoširdžiai pavydžiu.
Bet viena sėkmė ne visada reiškia, jog viskas eis kaip per sviestą ir toliau. Ir taip, visose gyvenimo srityse: pirmas „Baras“ buvo geresnis už kitus du, pirma „Matrica“ buvo geresnė už likusius trilogijos trečdalius, o ir pirma meilė kažkuo giliau įsėda galvoje.
Ir tada kinuose pasirodė „Us“.
Nelabai gūdūs 86-ieji., jaunoji Adelaidė kartu su savo tėvais į Santa Kruzą. Sutemus ji nuklysta į netoliese buvusį veidrodžių kambarį, kuriame pamato mergaitę, panašią į ją lyg du vandens lašai.
Ji suauga, sukuria šeimą, tačiau tos nakties prisiminimas vis persekioja ją. Atėjus vasarai Adelaidė kartu su savo vyru bei dviem vaikais nusprendžia keliauti į namelį tame pačiame Santa Kruze – ji bijo kelionės, tačiau jos vyras keliauti visgi įtikina. „Nieko neatsitiks, bus smagu. Išgersim, atsipalaiduosim.“ Bet filmas, visgi, siaubo, todėl jos vyro žodžiai vargiai realizuojasi. Nuvykus ten prasideda keistenybės: paplūdimyje pasirodo vyras, kurio rankomis srūva kraujo lašai, o šeimynai grįžus namo, jau sutemus prie jų durų pasirodo raudonai apsirengusi ketveriukė, savo išvaizda velniškai primenanti Adelaidės šeimą.
Pamatęs anonsą tikėjausi kažko galbūt ne tiek keisto, bet ko gero baisesnio lyginant su „Get Out“. Gavau atvirkščią rezultatą – nelabai baisų bet kur kas keistesnį. Ir tas keistumas paperka. Nes jis priverčia jausti gausybę įvairiausių emocijų: tau baugu, baisu, momentais velniškai juokinga. Ir tu tiesiog važinėji tais amerikietiškais kalneliais nes filmas neapsistoja ties viena emocija.
Vienareikšmiškai nuostabus Lupitos Nyong pasirodymas (ne veltui už šį vaidmenį ji gavo gausybę apdovanojimų), intriguojanti veiksmo tėkmė, plot twist‘ai. Patiks, jei esat atviri keistam kinui. O jei patiks, peržiūrėkit ir „Get Out“, ten identiškai labai gerai.
Ir visgi, kaip bebūtų, „Netflixo“ svetainėje lankausi gerokai dažniau nei kino teatre. 2019-aisiais tai dažniausiai vykdavo rytais, pusryčiaudamas ilgokai žiūrėdavau „Brooklyn 99“ – man asmeniškai šiam momentui geriausias komedijinis serialas su puikiuoju Endžiu Sambergu priešaky.
Bet kažkuriuo momentu stipriai užsiieškojau kažko gilesnio. Ne vienas išbandytas serialas greitai nuvylė: „Hanibalas“, „OA“, „Pinigų Namai“. Per daug nenuvylė penktasis „Black Mirror“ sezonas, nors vertinant objektyviai pirmieji keturi buvo gerokai efektingesni – žiūrėti kai kurias serijas tarytum išvynioti velnioniškai gerą Kalėdų dovaną.
Ir visgi, metų atradimu man tapo „Mindhunter“. Prisiskaitęs komentarų apie serialo lėtumą bei nuobodumą prisiruošiau jį pažiūrėti tik išėjus antrajam serialo sezonui. Ir iš esmės abu sezonus suvalgiau per maždaug savaitę, kas vakarą atkąsdamas po keletą serijų bei atguldamas lovom su noru žiūrėti ir toliau.
Serialas pasakoja apie du detektyvus, Holdeną Fordą ir Bilą Tenčą, kurie atlieka interviu su serijiniais žudikais siekdami suprasti jų psichologiją, motyvus. Ir iš esmės ant tos gijos visas abiejų sezonų veiksmas ir laikosi, tačiau viskas seriale tikrai ne taip paprasta – jame daug psichologijos, velniškai daug gerų dialogų, puikūs aktoriai ir gausybė emocijų momentais patikint, jog ekrane matai ne serialą, o dokumentiką. Trumpai tariant – gan lėtas, bet velniškai įtemptas ir įtraukiantis serialas, kurį gerumu prilyginčiau „Fargo“ pirmąjam sezonui. O tai ne juokas, patikėkit.
Bet apie „Fargo“ kitą kartą.
- „Mindhunter“ (1 ir 2 sezonai), kriminalinis – 10/10
- „Get Out“, trileris – 10/10
- „Us“, mistinis trileris – 9/10
- „Brooklyn 99“ (visi sezonai), komedija – 8/10
- „Alita: Battle Angel“, fantastika – 7/10
- „Rogue One: A Star Wars Story“,fantastika – 7/10
- „Ready or Not“, trileris – 6/10
- „Black Mirror“ (5 sezonas), mokslinė fantastika/distopija – 5/10
- „Star Wars: The Rise of Skywalker“, fantastika – 4/10
