Žiūrėdamas filmus visad mieliau apsieinu be didesnių dramų bei graudinimosi filmo pabaigoje – išsinešti tokią ar panašią emociją po filmo peržiūros elementariai nemėgstu. Man patinka gilūs filmai, bet labiau iš intelektinės nei emocinės pusės. Nuostabiai jaučiuosi po filmo peržiūros likdamas su išprievartautomis smegenimis, bet ne širdimi,  dėl ko mano mėgstamiausių filmų sąraše ir rastumėte tokius filmus kaip Predestination, 2001: Space Odyssey ar Shutter Island.

Ir visgi, „1917“ aš pažiūrėjau. Karinė drama, pasakojanti apie dviejų jaunų britų karių gautą misiją – per 8 valandas pėščiomis pasiekti „antrąjį batalioną“, kuris ruošiasi vokiečių puolimui – paaiškėja, jog vokiečiai paspendė spąstus, tad jei batalionas įspėtas nebus, daugiau nei pusantro tūkstančio britų pradės mūšį, kurio laimėti neįmanoma.

Filmą režisavo britas Samas Mendesas, ko gero daugumai geriausiai žinomas iš „Bondiados“, kadangi dirbo prie pastarųjų dviejų jos dalių: „Skyfall“ ir „Spectre“. Ir visgi, po lengvo „popso“ režisierius grįžo prie to nuo ko pradėjo savo karjerą – dramos. Iš pirmo žvilgsnio, bent jau ant popieriaus per daug neišsiskiriančios dramos, kuri, užbėgant įvykiams už akių, realybėje visgi gerokai aplenkia bet kokius galimai iki filmo peržiūros turėtus lūkesčius.

Kodėl filmas viršija tai, ko buvo galima iš jo tikėtis? Ne dėl aktorių kolektyvo ar dramatiškų I pasaulinio karo aktualijų – didžiausią efektą daro filmo reklamos kampanijoje masiškai eskaluotas filmavimas „nepertraukiamu kadru“ (filmas nufilmuotas taip, jog vizualiai atrodo, kad tai padaryta vienu kadru, kamerą ant peties nešančiam žmogui sekiojant pagrindinius filmo herojus nuo pirmos iki paskutinės jo akimirkos). Tai daro įspūdį, netgi labai didelį, rodos sukuriant absoliučiai naują ir iki tol nematytą produktą. Tarytum filmas būtų persipynęs su pirmo asmens šaudykle. Ir tai žavi, ne tik dėl to, jog vizualiai kadrų „suklijavimas“ matosi vos vos, bet ir dėl to, kaip buvo susidorota su rėmais, į kuriuos istorija yra įspaudžiama dėl šio kinematografinio sprendimo. Nebėra galimybių padaryti šuolio laike ar erdvėje – filmas nuo pirmos iki paskutinės akimirkos vyksta realiu laiku. Ir labiausiai įspūdį daro tai, jog tai netrukdo – netrūksta kitų herojų perspektyvos, veiksmas didžiąją laiko dalį sugeba neprarasti tempo, o ir tos lėtesnės filmo vietos, kurių visiškai išvengti nepavyksta, yra sukurptos pakankamai meistriškai, kad neprailgtų, prie ko ypatingai prisideda ir filmo garso takelis, už kurį filmas taip pat gavo ne vieną apdovanojimą.

Kalbant apie aktorių kolektyvą, jis taip pat džiugina. Vienas vaikinas iš pagrindinio aktorių dueto bus puikiai pažįstamas žiūrėjusiems „Game of Thrones“ – Deanas-Čarlzas Čapmanas, seriale įkūnijęs Tomeną Barateoną. Filme vaidmenis atlieka ir iš serialo „Šerlokas“ puikiai žinomi B. Cumberbatchas bei E. Skotas (Moriartis), ekrane bent trumpam pasirodo ir dar bent keletas gerai matytų veidų.

Išvada? Filmas yra mažų mažiausiai labai geras, nors iš karto po jo peržiūros galimai būčiau panaudojęs ir žodį nuostabus . Ką mačiau? Puikų aktorių kolektyvą bei įspūdingą kinematografiją. Ką girdėjau? Efektingą garso takelį, kuris tiesiog idealiai žaidė su mano emocijomis. O geriausia, kad net ir atėmus stipriausią filmo dalį, kuria laikyčiau būtent kinematografiją bei garsą, filmas vis vien nebūtų prastas – įdomi, jaudinanti bei kokybiškai sukurpta istorija įtraukia nepilnai dvejoms valandoms bei tampa daugiau nei vienkartiniu produktu, išlikdama galvoje net ir palikus kino salę užnugaryje.

 

One thought on “Filmo Recenzija – „1917“

  1. Sutinku, filmas genialus. Daugybė dalykų ryškiai prieštarauja pačiam žanrui. Vaizdai pasakiškai gražūs, ne tik apkasai, griuvėsiai, bombų duobės pilnos vandens, bet net arkių lavonai – viskas žiauriai gražu. Spalvų gama, kur vyrauja gelsvo molio ir metalinė pilka-juoda, nepakartojama šviesa sukuria kažkokią nerealią-realią atmosferą. Viskas filme prieštarauja karo logikai, žanrui, nuotaikai. Karo veiksmo praktiškai nėra, dialogai kažkokie padriki, nelogiški, vaikiški ir t.t. Nežiūrint to, filmas visiškai įtikina – yra kažkokia kita įvykių logika, kuri absoliučiai įtikina, apstulbina ir įtraukia. Galbūt tai sapno logika, kai dera nesuderinami dalykai. Karas – pasaka, karas – sapnas. Ašaros, išverktos po 100 metų.
    Žinoma, nepertraukiamas filmavimas ir garso takelis – tobulai tinka, nes to net nepastebi, bet tai veikia. Nelikus dalinimo į epizodus, palaipsniui gimsta kitas ritmas – tavo paties kvėpavimas ir emocijos ima banguoti kartu su filmo tėkme, ir tu patenki į jo vidų.
    Abiejų kareivių judėjimas labirintais, įveikiant kliūtis, išorines ir vidines, beveik maniakinis kryptingumas, kai nelieka nieko, tik misija – perduoti žinią. Mirties baimė ne stabdo, o stumia į priekį. Pagalvojau, kad tai panašu į spermatozoido judėjimą arba lašišos kelią į nerštavietę. Arba naujagimio judėjimą lauk iš moters.
    Visgi filmo pabaigai pritūko jėgos. Misija galėjo būti įvykdyta. Bet pabaiga turėjo būti išoriškai tragiška, o mistinėj, transcendentinėj plotmėj – absoliučios meilės ir laisvės išsipildymas. Skerdynės turėjo įvykti, herojus turėjo žūti ir gimti amžinybei. Tai būtų absoliutus arthausas imho.

Comments are closed.