Šitas post’as nebus labai ilgas. Pastaruoju metu nesijaučiu turįs ką pasakyti. Gal mano mintys neįdomios net man pačiam, o gal aš pavargęs nuo pastovaus darbo. Vieną mintį keičia kita, dvejonė veja dvejonę ir tu tiesiog sėdi ant žemės, atrėmęs nugarą į šaltą sieną ir klausai į pleilistą velnias žino kaip įkritusio metalo neturėdamas valios pastangų […]
Man velniškai sunku save motyvuoti ilgiau nei kelioms dienoms. Mano mintys dedant pastangas į konkretų tikslą ilgainiui susidraiko ir visas mane supantis pasaulis rodosi palikęs chaosu. Ir tuomet aš tiesiog guliu, pusvalandį, valandą, pusdienį, nedarydamas absoliučiai nieko bei dar labiau toldamas nuo dalykų, kuriuos taip noriu pasiekti. Galva elementariai perkaista ir atrodo, jog kitos išeities […]
Kinas man visad buvo labai svarbus, tačiau nuo to, jog kažkada mąsčiau su tuo sieti savo profesinę ateitį, likau prie to, jog dėl elementaraus laiko stygiaus filmams skiriu vis mažiau laiko, ypatingai nuėjimui į kiną. Bet kartkartėmis apsilankyti kino teatre tenka, šiais metais mačiau „Ready or Not“, makabrišką komediją, ne mano skonio, bet vertinant objektyviai […]
Įlipęs į viešąjį transportą kartais pasijauti tarytum patekęs į visiškai kitą pasaulį. Žmonės vien jau iš bendros pažiūros kiek kitokie: mažiau puošnūs, paprastesni. O ir sutinki tokių unikumų, kurių įprastai dieną gatvėje ko gero nesutiktum. Ar tai blogai? Priklauso nuo situacijos. Važiuojant troleibusu mane ne per seniausiai užsipuolė vyras, įlipęs į autobusą su savo augintiniu. […]
„Kaulus pradeda laužyt.“ „A rimtai?“ „Jeigu negeriu du mėnesius, žinok, pradeda laužyt taip.“ Kramtydamas eilinį miltuotą kūčiuką paėjau keletą žingsnių atgal bei pro atidarytas miegamojo duris pažvelgiau į jame buvusio televizoriaus ekraną. Matau, kaip aukšta blondinė eina prie lovoje gulinčios tamsiaplaukės nešina lėkšte riebaluotų vištienos šlaunelių. „Kad niekas nebepultų. Kad valgytumėm ir kūdėtumėm“- motyvuojančiu tonu […]
