Įlipęs į viešąjį transportą kartais pasijauti tarytum patekęs į visiškai kitą pasaulį. Žmonės vien jau iš bendros pažiūros kiek kitokie: mažiau puošnūs, paprastesni. O ir sutinki tokių unikumų, kurių įprastai dieną gatvėje ko gero nesutiktum. Ar tai blogai? Priklauso nuo situacijos. Važiuojant troleibusu mane ne per seniausiai užsipuolė vyras, įlipęs į autobusą su savo augintiniu. Pažvelgiau į jo šunį, to užteko, kad gaučiau solidžią keiksmų tiradą bei kumščio kišimą prie veido.

Bet važiuojant viešuoju transportu dažniau susirasi draugų nei priešų. Žinoma, draugai dažniausiai gerokai vyresnio amžiaus – pensininkai, kuriems matomai trūksta bendravimo su kitais. Kurių galvoje nebelikę jokių „anxiety“ barjerų – jie tiesiog prisėda prie tavęs ir pradeda klausinėti, pasakoti istorijas. Tarytum sutikę šimtą metų nematytus draugus. Prieš keletą metų autobuse prie manęs prisėdo senutė. Iš karto supratau kuo tai galimai baigsis – ir tai manęs nedžiugino, kadangi kelionė autobusu buvo ilgoka, maždaug pusantros valandos. Bet negi bėgsi? Nors dabar gal ir bėgčiau. Arba tiesiog užsidėčiau ausines.

Sužinojau apie tą senutę praktiškai viską. Apie tai, kur ji važiuoja, jog iš Kauno prisipirko daugybę prekių ir grįžta į savo kaimą. Apie jos mirusį vyrą, apie tai, kaip jie susipažino kaimo šokiuose. Apie jos dvi dukras, iš kurių viena sėkmingai ištekėjusi, o kitą pastoviai muša vyras. Visos detalės. Bet įdomiausia, jog man net nereikėjo stengtis. Nevedžiau pokalbio, tiesiog išklausiau, šypsojausi ir kas keletą dešimčių minučių mesteldavau kokią repliką. Ir to užteko, kad ji autobusui sustojus su manim atsisveikintų kaip su kokiu geriausiu draugu.

Vėlgi, apie visą tai nerašyčiau, jei ne vakar diena. Problemos su automobiliu, todėl sėdau į autobusą. Dvi kelionės, maždaug pusvalandžio trukmės. Dar sėdint stotelėje, gan anksti ryte, gal po septynių, prie manęs prisėdo senukas. Tvarkingas, bet su lengvai įstiklintu žvilgsniu, įstrigusiu kažkur horizonte.

„Žinai, seniau žmonės vaikščiodavo su kitokiais batais. Buvo mažiau odos, medinis padas, tik viršus būdavo odinis. Kaip jie vadindavosi…“

Buvau nusisukęs, tačiau išgirdęs jį kalbantį atsisukau, ko gero natūrali reakcija. Jis žiūrėjo tiesiai į mane. Lengvai pasimečiau, bet…

„…klumpės?“

„Taip, klumpės. Šalčio būdavo daug daugiau. Bet ne, mums nebūdavo šalta, užtekdavo ir klumpių“– tęsė jis vėl nusukęs žvilgsnį į horizontą. Nors neatrodė, kad jo žvilgsnis kažkur atsimuša. Bet staiga jis pakėlė žvilgsnį į prieš mus buvusį daugiabutį, rodos, dvylikaaukštį.

„Norėtum gyventi viršuje?“

Palinksėjau.

„O kada nors pagalvojai, kad ten oras mums netinkamas?“

„Kodėl?“

„Matai tą medį prie namo? Iki jo viršūnės oras pritaikytas mums. Bet viskas kas aukščiau, tai pritaikyta paukščiams. Tad kaip tu gyvensi viršuje?“

Tiesiog nusišypsojau. Nežinojau kaip reaguoti. Man velniškai gaila tokių žmonių. Ir jų miestuose pilna.

Sutvarkiau savo reikalus, grįžau su persėdimu, antruoju autobusu kelionė turėjo trukti vos apie 15 minučių. Ir labai gerai, nes vos į jį įlipęs pro galines duris pajaučiau labai sodrų išmatų dvoką. Nelabai supratau, kas vyksta, pasukau galvą į dešinę – žmonių buvo pakankamai, kad jie užpildytų visą autobusą, bet jie visi buvo susigrūdę priekinėje jo dalyje. Pasisukau į kairę: ant trejeto galinių sėdynių gulėjo vyriškis, akivaizdžiai gyvenantis gatvėje ir akivaizdžiai tuo metu besijautęs labai nekaip. Išsitiesęs per tris vietas, bet ne savanoriškai – jis elementariai buvo suglebęs ant jų. Jo kelnės buvo sunkiai apibūdinamo purvinumo, o jų turinys ko gero labai stipriai šildė jo užpakalinę kojų dalį.

Bet niekas nieko nedarė, nedariau ir aš, atsisėdęs kiek įmanoma toliau nuo jo. Bet nosį užsikišinėti vistiek reikėjo. Kol į autobusą kitoje stotelėje įlipo pora, maždaug keturiasdešimties, stipriai besirieję, nenustebčiau, jei kiek išgėrę. Abu rusai, vienas kitą koneveikė savo kalba bei jau ėjo į pustuštį autobuso galą, kol išgirdau keiksmų tiradą, įpakuotą į tokią ekspresiją, kokios nebuvau matęs jau seniai. Vyras eidamas atbulu žingsniu neatitraukė žvilgsnio nuo gulėjusio ir vos besimarksčiusio elgetos, ko gero išpildamas ant jo visą rusų kalbos keiksmažodžių žodyną. Akimirkai vyras sustojo, pažvelgė į savo žmoną. Autobusas jau stojo kitoje stotelėje. Vyras akivaizdžiai nusprendė per akimirką, pradėjo eiti link benamio, griežtu tonu kartodamas jam tą patį sakinį.

„Keliesi ir lipi iš autobuso.“ (kalbą labai stipriai švelninu)

Benamis nejudėjo, bet jau po akimirkos išgirdau jo dejones. Priėjęs vyriškis tiesiog pakėlė elgetą ir tiesiogine to žodžio prasme išspyrė jį pro atidarytas autobuso duris. Grįžęs vis uostė savo pirštus, skųsdamasis žmonai, jog dabar pats dvokia visu tuo šūdu.

Autobusu važiavau dar gal dešimtį minučių. Dvokas kiek išsisklaidė, bet išlipti bet kokiu atveju norėjau kuo greičiau. Nes jaučiau, kaip per daug užsikraunu ant savęs.

Būna, kad rodos, jog norit išspręsti visas pasaulio problemas? Padaryti, kad visiems būtų gerai? Mama vieniša, tėvas vis graužiasi dėl praeities klaidų, brolis neranda savo pašaukimo, seneliai seni pakankamai, kad jų gyvenimas būtų įspraustas tarp keturių sienų. Žmonės gatvėje nelaimingi, seniems žmonėms trūksta bendravimo, merginai sunku su mokslais, vienas draugas vis kalba apie savižudybę, o kitą sužadėtinė paliko prieš pat vestuves. Galiausiai, šūduose išsivoliojęs benamis dabar gatvėje ir velnias žino ką jis darys – visuomenė jį atstūmė daugiau nei aiškiai. Ir visų gaila, ir dėl visų nežinai ką daryti. Ir visas tas krūvis tave spaudžia vis labiau.

Nepamenu kas taip sakė, kažkas iš nūdienos pop-kultūros. Minėjo, jog nebeskaito lietuviškų naujienų portalų. Nes mes įpratę kalbėti vien apie negatyvą: politikos dramos, kriminalai, skandalai. Kokia prasmė tuo apsikrauti? Tuo metu tai atrodė kvaila. Bet dabar pamažu suprantu. Abejingumas yra velniškai blogai, bet kai pradeda rūpėti absoliučiai viskas, tu tiesiog stovi vietoje ir graužiesi dėl visų iš eilės.

Bet išvados čia nebus. Nelabai yra kuo išvesti. Gyvenimas yra tragedija, nori to ar nenori. Bet vien mąstydamas apie tai absoliučiai nieko nepakeisi. Gyveni, mėgaujiesi tuo, ir galbūt vieną dieną atsidursi padėtyje, kuri tau leis padėti kitiems. Nes gyvenant kitų gyvenimus galiausiai tapsi eiliniu neišsipildžiusiu save išmokslinusiu filosofijos magistru, o žiniomis beliks dalintis identiškai prieidinėjant prie žmonių stotelėse.