Paskutinis šių metų rytas ir kažkas viduje jau bent keletą savaičių vis šnibžda, jog nuo Sausio pirmosios viskas pasikeis. Žinoma, tai iliuzija, kuri subliukš jau patį pirmą Naujųjų Metų rytą atsikėlus ir supratus, jog niekas iš tikrųjų taip ir nepasikeitė.
Tačiau po naktinių fejerverkais padabintų šėlionių atsikėlus su lengvai skaudančia galva tikrai nebus blogiau pradėjus vaikytis vienokių ar kitokių užsibrėžtų tikslų. Mums ir taip velniškai sudėtinga motyvuoti save papildomai veiklai, kuri nėra privaloma ir nėra tiesiogiai atsiperkanti, tad jei Naujieji Metai sugeba bent maža dalimi paspirti mus į priekį – tebūnie. Tikslų sąrašo šiems metams susidaręs nebuvau, bet jų eigoje nuveikiau keletą dalykų, kurie man leidžia prie 2019-ųjų dėti žalią varnelę, o ne raudoną kryžiuką.
Šiais metais pirmą kartą išbandžiau vegetarizmą. Tai netruko labai ilgai, beveik tris savaites, kurių man užteko, kad suprasčiau, jog tai tęsdamas rizikuoju prisižaisti su savo sveikata. Bet vegetarizmas man patiko, mėsos netrūko. Tik tiek, kad valgyti sveikai yra gerokai brangiau nei šlamšti bet ką. Pradėjau rašyti knygą. Vasaros pabaigoje užsibrėžiau tikslą skirti tam mėnesį ir pažiūrėti kas gausis. Parašiau daugiau nei 20,000 žodžių, iš kurių paskutinis ketvirtadalis buvo labiau išstenėtas nei iškvėptas. Bet knygą rašyti smagu. Pabandykit. Velniškai sunku, o rezultatas dažnu atveju labiau kelia galvos skausmą nei džiugina, bet pats procesas to vertas, tikrai. Išbandžiau ir stand-up komedijos rašymą, kuo džiaugiuosi, nes tai buvo velniškai smagu. Ir visgi, ta dešimties minučių programa ko gero liks užkasta ir palaidota kartu su manimi, nes mano stiliaus juodas humoras į madą ko gero neateis niekad.
Tačiau šį kartą norėčiau pakalbėti apie kitką. Metų pradžioje, dar nesibaigus žiemai, viskas mano gyvenime susidėliojo taip, jog iš gan laisvo bei neblogai apmokamo darbo atsidūriau restorane, didelėje amerikietiškoje picerijoje. Žinojau, kad ten neužsibūsiu, vienintelis dalykas kuris nuoširdžiai domino – patirtis, tuo labiau, jog tas restoranas buvo ne Lietuvoje. Galiausiai jame išbuvau nei trumpai nei ilgai – lygiai pusmetį, išeidamas savaitė prieš mane minimaliai pakeliant pareigose.
Ir aš niekad nepamiršiu kaip tą pačią dieną, kai pasakiau, jog norėčiau išeiti iš darbo, tuometinis vadovas pasikvietė mane į savo ankštą kambariuką.
„Klausyk, aš nenoriu tavęs mokyti ar spausti, bet gerai pagalvok. Kam tau mokytis, kam tau blaškytis? Turi darbą, turi stabilias pajamas, lik čia.“
Jis mane tokiomis ir panašiomis mintimis įtikinėjo maždaug penketą minučių, bet kaip dramatiškai skyrėsi mūsų požiūriai. Jis niekad nesupras manęs, bet aš niekad nesuprasiu jo – žmogaus, kuris toje pačioje darbo vietoje ir toje pačioje rutinoje sėdi jau daugiau nei dešimtmetį.
Bet aš negaliu jo teisti. Kaip ir jis negali teisti manęs. Visi turim skirtingus požiūrius. Ir tai ypatingai pasijaučia pabuvus svetur. Žmonės ten gerokai laisvesni, labiau atsipalaidavę, nesirūpinantys tuo ką galvoja kiti ir nesirūpinantys tuo ką jie galvoja apie kitus. Jie nebijo plačiai šypsotis, rengtis aiškiai susidėvėjusiais drabužiais ar išeiti į miesto centrą neplauta galva. Ar tai apsileidimas? Galbūt. Bet galbūt šiek tiek apsileidimo iki laimės mums ir trūksta.