Jau gerokai po vienuolikos, lauke – tamsu, o tiesiai prieš langą stovinčio dvylikaaukščio languose jau bedega vos keletas šviesų. Jauti, kaip akims judant žvilgsnis protarpiais sustingsta tarpe tarp jų ir pilkos kambario sienos – suvoki, jog diena nepraėjo veltui bei padarei pakankamai, kad galėtum palindęs po šilta kaldra laukti rytojaus. Išsivalai dantis, išsiprausi veidą, paskutinį kartą tądien nuleidi vandenį tualete ir išjungęs šviesą kambaryje pusnuogis krenti į lovą. Gerą minutę tampai, rodos, sustingusias kojas, kol galiausiai įsisukęs į kaldrą nusisuki į vieną ar kitą pusę bei užsimerki. Dar spėji pagalvoti, jog iš šono ko gero atrodai kaip į lavašą įsisukusi kebabo mėsą, bet pajautęs skausmą skrandyje veji tas mintis į šoną nevalingai laukdamas ryto.

Bet neužmiegi. Negali. Smegenys sutemus, visiškoje tyloje atsijungia nuo to, kas įprastai padeda nukreipti mintis. Nuo finansinių įsipareigojimų, darbų, elementarių kasdieninės rutinos problemų. O atmetus tai, tu tiesiog guli ir bandai suvokti kaip atsiradai ten kur esi dabar.

Negalvoji, kad tavo gyvenimas kažkuo labai blogas. Bet naktimis viskas kitaip. Mąstai apie kitokius dalykus ir nori elgtis kitaip. Ir taip praguli iki trečios valandos ryto, niekaip nesugebėdamas užmigti. Mąstai apie viską, kad ir apie nežinia kaip į galvą atėjusį prisiminimą kaip prieš gerą dešimtmetį supykdei vieną menkai pažįstamą žmogų. Merginą, religingą merginą. O tu, būdamas paauglys, ėmei pavyzdį iš tėvų ir kitos nuomonės nepriėmei. Ir iš jos juokeisi. Iš karto po to atsiprašei, bet idealiai pameni – nenuoširdžiai. Tik dėl to, jog buvai „pričiuptas“ bei dėl to jauteisi negerai.

Bet dabar, trečią valandą ryto, tavo mintys blaškosi bei kažkokiu būdu užgimsta idėja atsiprašyti. Būtų gražu? Pradedi galvoti, jog galbūt turėtum atsikelti, įsijungti ant stalo stovintį kompiuterį bei parašyti jai. Kodėl ne? Bet tą pačią akimirką užmiegi.

Devinta valanda ryto. Pramerki akis. Pirma to ryto mintis seka paskutinę, kuri tūnojo galvoje prieš užmiegant. Bet tuo metu, Saulės šviesai agresyviai skverbiantis pro plonas užuolaidas, tai atrodo kaip absoliuti nesąmonė. Tokia pati nesąmonė, kaip ir šitas tekstas, kurio reali prasmė nėra aiški. Bet ko gero tik dėl to, jog dabar ne vidurnaktis, o nepriėjus prie lango atrodo, jog už jo – vasara.

Naktis keičia gyvenimą. Buvo etapas, kai keletą metų gyvenau jomis – per tą etapą dariau tiek dalykų, dėl kurių objektyviai gėda. Rašiau poeziją? Dvi knygos. Senas kompiuteris prigrūstas ir įvairių padrikų rašliavų, kurių skaitydamas dieną nesuprantu ir pats. Bet pradedu galvoti, jog galbūt tos gėdingos rašliavos ir esu aš? Arba tos keistos naktimis užklumpančios idėjos. Nes dabar, gyvendamas dienomis, turėdamas darbą, rutiną, gal ir nesijaučiu tragiškai. Bet kartkartėmis, kai neužmiegu iki trečios ar ketvirtos valandos ryto, suvokiu, jog kažkas su mano gyvenimu velniškai ne taip.

Galbūt reiktų vėl iškeisti ankstyvus rytus į vėlyvus vakarus.